Pennsylvanijos angliakasiai

Kada aš ėjau į mokyklą - o tas buvo besibaigiant sovietinei erai - mums niekas daug nepasakojo apie Lietuvos istoriją. Kažkiek daugiau apie tai sužinojom jau prasidėjus Sąjūdžiui - ir tai buvo daugmaž Šapokos istorija. Visi staiga pradėjo kalbėti apie arklius Juodojoje jūroje girdančius lietuvius (patys istorikai paskui iš to šaipėsi nes 1. - arkliai sūraus vandens negeria ir 2. Lietuvos ekspansija į slavų žemes vyko vestuvių būdu) ir kitokius panašius su tikrove mažai ryšio turinčius pasakojimus.

Po to buvo kalbama apie spaudos draudimą 1864-1904 metais ir sukilimus prieš caro valdžią ir labai aktyvią rusifikaciją. Čia jau daug aktualesnės ir rimtesnės temos kurios yra paremtos faktais ir palieka daug mažiau erdvės interpretacijai. Tarkim kad ir Kražių skerdynės .

To viso atgarsis buvo masyvi emigracija - kuri visgi mano supratimu yra nepakankamai nušviesta.

Žmonės bėgo iš Lietuvos nuo priverstinio šaukimo į caro armiją, nuo religinio persekiojimo, nuo negalėjimo rašyti savo kalba, ir - kas be ko - nuo skurdo. Įdomiausia yra tai, kad jie norėjo išsivežti savo Tėvynę ir papročius kitur - išliekant kartu - ir jie labai rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Tarkim rašytoja Žemaitė važiavo į JAV kelti lėšų savo veiklai.

Taigi kas buvo tie žmonės kurie sukūrė mažą Lietuvą kitoje Atlanto pusėje 19 amžiaus pabaigoje - 20 amžiaus pradžioje? Dažnas jų nusėdo Pennsylvanijoje. Pažvelkim į mažą mano aplankytą miestelį Pennsylvanijos valstijoje - jis vadinasi Shenandoah - lietuviai tada jį vadino Šenandorium.

20 a pradžioje jame buvo 30-40 tūkst. gyventojų, dabar gal kokie 3-4 tukst. Dauguma tų žmonių buvo angliakasiai - vyrai eidavo į šachtas kirsti anglies, ta anglis buvo iškeliama į paviršių ir suskaldoma bei išvaloma nuo priemaišų (akmenys ir pan.) - tas buvo berniukų, invalidų (užgriuvus šachtai galima lengvai tapti nedarbingu) ir senių darbas. Mergaitės dažnai dirbdavo tarnaitėmis, prižiūrėdavo vaikus; moterys plaudavo rūbus ir panašiai. Tipinis atvejis buvo kad prakutusi šeima nusipirkdavo mažą namelį į kurį įsileisdavo kelis nuomininkus. Šeimininkė plaudavo jiems rūbus, gamindavo maistą; o visi vyrai eidavo kasti anglies. Gyvenimas buvo sunkus - vyrai gerdavo (pvz. Wikipedia sako kad " This coal town offered more bars per thousand people than any other location in the world"), nuo sunkių sąlygų (jei neatsitikdavo nieko kito, per laiką anglies dulkės užkimšdavo plaučius) jie mirdavo sulaukę 30-40 metų; tik tie kurie įsitvirtino ir tarkim atidarė užeigą ar grįžo į Lietuvą ir nusipirko žemės (tokių buvo apie trečdalis) gyveno ilgiau. Tačiau čia buvo daugumos iš jų Lietuva - jie statė lietuviškas bažnyčias, mokyklas ir išlaikė kalbą. Daugumos žmonių pavardės buvo užrasytos kitaip nei mes jas dabar užrašytume - Rusijos Imperijoje tai buvo lietuvių kalbos draudimo laikai. Be to, daug kas "suanglindavo" savo pavardes. Labai paplitusi pavardė yra su galūne "avage" ("evičius": Whitecavage - Vaitkevičius, Matalavage - Matulevičius, Butcavage- Butkevičius ir pan.) Kapinėse tokių pavardžių labai daug.